2015 m. liepos 5–11 d. Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne jau trečius metus iš eilės vyko rekolekcijos, skirtos pašvęstojo gyvenimo seserims. Rekolekcijas vedė pranciškonas konventualas t. Amedeo Ferrari (18 metų dirbęs Tarptautinio tarpkongregacinio instituto nuolatiniame vienuolių rengime). Rekolekcijose dalyvavo seserys karmelitės bei seserys iš įvairių apaštalinių moterų vienuolynų.

Tėvas Amedeo rekolekcijas pradėjo mąstymu apie tai, kad turime atverti savo širdies duris Dievo dovanojamai šviesai, kad Šventoji Dvasia įeidama į sielą sugriautų manąjį „Aš“ ir įsikūnytų mumyse.

Kaip pašvęstojo gyvenimo pavyzdį rekolekcijų vedėjas nuolat primindavo Švč. Mergelę Mariją. „Marija buvo tyla, kuri suteikė galimybę kalbėti Dievui“. Dalinosi rekolekecijų vedėjas ir kvietė į širdies nuolankumą, pripažįstant savo nuliškumą ir atsiduodant į gerojo Dievo rankas.

Cituodamas Popiežių Pranciškų, kvietė pažadinti pasaulį sekant Jėzų pranašišku būdu. Pranašystė, sakė tėvas Amedeo visada yra dvasios vaisius – pašaukimo vaisius. Pašvęstasis, kuris pripažįsta, kad yra silpnas ir nusidėjėlis, nesumažina savo pašaukimo, bet tik jį sustiprina.

Rekolekcijų vedėjas akcentavo, kad gyvename laikmetyje, kai pereiname nuo sekimo Kristumi individualiai į sekimą Kristumi bendruomenėje. Pereiti nuo gyvenimo bendruomenėje į gyvenimą bendrystėje. Krikščioniškasis gyvenimas sudarytas iš dviejų kolonų: vienybė su Dievu viduje ir vienybė Dievuje bendruomenėje, tai įvardindamas kaip bendrystės dvasingumą, kuris prasideda Jėzaus žodžiais: „Mylėkite vienas kitą kaip aš Jus mylėjau“. Iš to gimsta bendruomenės mistika.

Priminė, kad pašvęstojo gyvenimo asmens širdis turi būti pilna džiaugsmo, nes esame atrade ir sekame brangų lobį ir tai teikia didžiulį džiaugsmą bei troškimą dalintis. Tėvas Amedeo priminė, kad džiaugsmas gimsta iš Meilės.

Vieną mąstymą skyrė temai, ar įmanoma būti ištikimam charizmai? Regino klausytis Dvasios, charizma gimsta iš Dvasios, kvietė atnaujinti Dievo patirtį, dar kartą iš naujo pasirinkti Dievą. Ištikimybė charizmai bendrystėje, kuri yra Bažnyčia. Kiekviena charizma įsikūnija į vietą, laiką, asmenį, bendruomenę. Tėvas vėl kvietė žvelgti į Švč. Mergelę Mariją. Ji yra Apaštalų Karalienė. Jos užduotis pabrėžti vertybių vertybę – Meilę. Tai didžiausia ir pati svarbiausia charizma.

Itin daug dėmesio rekolekcijų vedėjas skyrė šventumo temai. Šventumo turi siekti kiekvienas krikščionis. Cituodamas Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresėlę, kuri sakė: „Aš noriu tapti didžia šventąja“, kvietė pradėti gyventi šventumu. Vykdyti Dievo valią dabarties akimirkoje. Jeigu einu melstis, einu atlikti meilės akto Dievui. Meilė padaro tą veiksmą didžiu, o ne pats veiksmas yra didis. Meilės laikas yra dabartis. Dabartis yra mažoji amžinybė. Turime pereiti nuo Dievo kaip tikėjimo objekto į Dievo Meilės patirtį – tai yra esminis atsivertimo momentas. Arba Meile gyvenu visada, arba niekada ja negyvenu, tai šventumo paslaptis. Švč. Mergelė Marija yra didysis šventumo pavyzdys. „Šventumo kelias mums krikščionis yra Marijos kelias“, – dalinosi t. Amedeo. Marija labiausiai atkartoja Dievo meilę ir gailestingumą. Joje randame kūrinį, kuris jautėsi Dievo meilės mylimas. Marija pagimdo ir duoda Jėzų – Išganytoją. Mes, krikščionys, esame pašaukti duoti Jėzų pasauliui, t.y. gyventi Evangelija. Tėvas kvietė ne tik mąstyti Dievo žodį, bet juo ir gyventi tarnaujant ir dovanojant save. Gyvendami Evangelija patiriame tikrąją laisvę. Jeigu maitinuosi Dievo žodžiu, Jėzus gimsta manyje, o dalindamasis gimdau Dievo žodį ir kitame.

Vieną rekolekcijų dieną skyrė tamsos, skausmo, kančios temai. Mano naktis neturi tamsos. Naktis augina manyje Dievo meilę. Skausmas, kančia yra tik perėjimas su Jėzumi – mes kartu prisikeliame, tai yra mūsų šventė. Mes kartais sustojame Kryžiaus papėdėje, bet juk Jėzus prisikėlė! Dėka sunkumų, išbandymų, kančios Dievas stato mūsų namą ant uolos. Ragino leisti, kad Jėzus manyje perkeistų visus skausmus į Meilę. Šluostyti Meile apleistajam Jėzui bendruomenės skausmus. „Nėra nieko dieviškesnio už tai, kas gimsta iš pamilto skausmo“, – dalinosi tėvas Amedeo, primindamas Švč. Mergelę Mariją, kenčiančią Kryžiaus papėdėje. Juk ji pirmoji pasakė TAIP. Ji darė tik vieną dalyką – sakė TAIP – nuo pradžios iki galo. Ji sakė TAIP ne todėl, kad suprato, kas vyksta. Meilė pirma sako TAIP nesuprasdama, kad vėliau suprastų.

Tai tik keletas minčių, kuriomis dalinosi tėvas Amedeo. Rekolekcijų pabaigoje kviesdamas seseris padovanoti viena kitai dovaną, pasidalinant tuo, kas labiausiai per šias rekolekcijas palietė širdį. Davę ir priėmę dovanas seserys su viltimi ir perkeistu Meilės žvilgsniu grįžo į savo bendruomenes, trokšdamos labiau gyventi Evangelija, klausytis Šventosios Dvasios balso bei sekti Švč. Mergelės Marijos pavyzdžiu.

Paštuvos Basųjų karmeličių informacija

Keletas seserų, dalyvavusių rekolekcijose, liudijimų

Visą savaitę tėvas Amedeo vedžiojo mus po Meilės mokyklos klases.
Žmogiškos meilės, kai mylime tik tuos, kurie mus myli.
Dieviškos meilės – besąlyginio atsidavimo Mylimajam.
Mergystės meilės – visiško savęs dovanojimo Dievui ir artimo tarnystei. Mergystės meilė, tai sužadėtinių Meilė. Turime vienintelį Sužadėtinį – Nukryžiuotąjį ir Apleistąjį Jėzų, kuriam galime viską atiduoti, o ypač savo niekumą.
Motiniškos meilės – kuri uždengia visus trūkumus, klaidas ir negatyvumus.
Išgirdome kvietimą pereiti nuo žmogiškos prie dieviškos (karitatyvinės) meilės. Meilė yra vykdyti kito, ne savo valią. Jeigu Dievas yra Meilė, tai Jo valia yra, kad mylėtume Dievą ir artimą. Buvo patarta turėti tokią nuostatą: „Man patinka vykdyti Dievo valią“ ir viską priimti kaip Dievo valią. Viskas, kas įvyksta nenumatyta mūsų gyvenime, yra Dievo meilė mums, net jeigu tai yra skausminga, nes Dievas tai leidžia dėl mūsų gerio. Meilės laikas yra dabartis. Vykdyti Dievo meilės valią - tai gyventi dabartyje, ne praeityje ir ne ateityje. Dievo valios vykdymas pagimdo mumyse laimę, nes jaučiame vienybę su Dievu.
Meilės mokykloje turime pavyzdį - Švč. Mergelę Mariją. Marija yra Mergelė ir Motina. Dieviškos Meilės Motina. Mylėti - tai duoti. Marija gavo Jėzų Įsikūnijimo metu, o po Kryžiumi Jį atidavė.
Mokykimės mylėti Marijos – Motinos širdimi, kuri gyveno, kad viską duotų Jėzui.

s. Elytė

Tėvas Amedeo labai stipriai paliudijo iš savo gyvenimo patirties kaip gyventi Evangelija.
Dievo Žodis yra gyvenimas. Evangelija – dovana, kurią reikia grąžinti. Evangelija – tarnauti. Evangelija – tapti vaikais. Evangelija – atsisakyti savęs. Tai atsivertimas, leidžiantis gyventi tikėjimu ir patirti tikrąją laisvę, gimdyti pašaukimus, padeda įveikti krizes, gimsta bendruomenė.
Panardino į bendrystės dvasingumo gelmę. Atskleistas gyvenimo tikrumas gyvenant meilės ir vienybės atmosferoje.
Pagaliau turiu tiek visko savo gyvenime, kad nebeturiu laiko galvoti apie šventumą, o tai yra vienintelis dalykas, kurio turiu siekti ir tuo turiu pradėti gyventi dabartinę akimirką.

s.Onutė